"Ar prasminga visą gyvenimą kopti į kalną, jei paskui paaiškėja, kad pasirinkome ne tą viršūnę?"

Šiuos žodžius šiandien radau R.Sharmos "Kasdienėse įžvalgose". Perskaičiau ir susimąsčiau. Rimtai, o jei aš einu ne ten, kur reikia? "Lipu ne į tą viršūnę?" Kas tada? Kas bus, jei visą gyvenimą pragyvenusi, suprasiu, kad gyvenau ne taip, kaip man reikėjo?

Iš tiesų, rašau ir nežinau atsakymo į šiuos klausimus. Nežinau, kaip atsirinkti, ar mano kelias, ar ne.



Kartą ir pati buvau nuėjusi "ne tuo keliu". Kadangi buvau prisiskaičiusi, kad mums būtina išsiveržti iš saugumo zonos ir nugalėti baimę, aišku, pasiryžau tai padaryti - įveikti "įsisenėjusią" scenos baimę. Kažkaip tuo metu maniau, kad jei užlipsiu ant scenos, nugalėsiu pati save, būsiu nuostabi, drąsi ir t.t. Na, žinoma, proga atsirado greitai (turbūt suveikė pritraukimo dėsnis). Ir štai aš jau lipu ant scenos, vedu renginį mokykloje ir po to negaliu patikėti, kad tai padariau. Tiesa, kelias minutes. Po to tiesiog supratau, kad ta scena ne man. Ta baimė buvo bevertė. Aš taip stengiausi ją nugalėti, bet nugalėjus supratau, kad nesu scenos žmogus. Nebuvo poreikio to daryti dar kartą, nors ir nesusimoviau. Žinoma, jei nebūčiau pabandžiusi, nebūčiau suvokusi, kad tai ne man. Vis dėlto kiek žuvo mano nervų ląstelių prieš lipant į sceną.. ir be reikalo!

Nežinau, ar tai labai tinkamas pavyzdys. Bet jis iliustruoja, kad ne visada tai, kas gerai kitiems, yra gerai mums.

Tai kaip suprasti, kas mums gerai? Turbūt reikia stengtis labiau pažinti save. Suprasti, kas mums patinka, kas ne. Neversti daryti savęs to, ko nenorime. Juk mes unikalūs. Ne tokie, kaip kiti. Saviti. Ir nepakartojami.

Žingsnis iki laimės...

Sveiki. Šiandien kalbėsiu trumpai.

Jau nuo vakar vakaro galvoje tarsi nutrūko koks siūlas: pasidarė liūdna be jokios priežasties. Maniau, kad ryte viskas pagerės, bet kur tau - nė velnio. Visą rytą buvau lyg nesavam kailyje, nieko nenorėjau ir pragulėjau lovoj. Kai atsikėliau, situacija nepagerėjo - pykau ant pasaulio ir nieko nenorėjau daryti. Kai skundžiausi, kad man liūdna, man sakė: "Neliūdėk", bet atkirtau, kad "Neturiu dėl ko džiaugtis". Tada išsiverkiau ir taip "aplaisčiau" savo "nelaimingą" gyvenimėlį, ir staiga galvon toptelėjo pirmoji šviesesnė mintis: "Ar tikrai NETURIU KUO DŽIAUGTIS?" Ir tada šiaip ne taip prisiverčiau parašyti "50 dalykų, dėl kurių turiu būti laiminga". Pirma mintis buvo ta, kad niekados neparašysiu 50, duok dieve sugalvosiu 20. Tačiau vis dėlto įkalbėjau save čiupti tušinuką ir rašyti. Jau ties 3-4 punktu pasijutau geriau, nes mano smegenys buvo orientuotos tik į gerus dalykus. Net nepajutau, kai parašiau ir 50-ąjį punktą. Galėjau tęsti, bet nebebuvo reikalo, nes širdyje tarsi įvyko koks perversmas: supratau, kiek daug aš turiu.

Tame sąraše rašiau ir dalykus, kuriuos laikiau savaime suprantamais, pvz., kad turiu namus ar mylinčius tėvus. Baigdama sąrašą supratau, kad esu laimingiausias pasaulio žmogus.

Išmėginkit, tai nieko nekainuoja. Užtruksit tik 10 minučių savo laiko, tačiau jas verta "investuoti" į geresnį gyvenimą.


Nepasiduokit liūdesiui,

Kaktusė.

Labas rytas, Lietuva!

Išaušo dar viena nuostabi diena. Šiandien noriu pakalbėti apie SPRENDIMŲ poveikį mūsų gyvenimui ir šiek tiek remsiuosi Debbie Ford knyga "Kelias į nepaprastą gyvenimą" (patariu paskaityti, kas neskaitė).

Akivaizdu, kad visas mūsų gyvenimas remiasi sprendimais ir pasirinkimais. Juk renkamės visada - ką veikti, ką valgyti, su kuo bendrauti. Kartais susimąstau - juk mūsų, žmonių, rankose yra visas gyvenimas. Ir mes jį valdome pasirinkimais. Dėl to tikiu, kad likimo nėra, nes mes turime teisę rinktis, o nesame vėjo blaškomi lapai(bet čia tik mano asmeninė nuomonė).



Pirmiausia, ką kiekvienas žmogus turi padaryti - prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Nebūkime aukos. Būkime stiprūs. Pacituosiu D.Ford: "Mūsų situacija turi gerąją ir blogąją puses. Blogoji yra ta, kad tik mes vieni esame atsakingi už savo nelaimes. Tačiau geroji yra ta, kad mes ir tik mes patys turime galią pakeisti situaciją ir galime pradėti jau dabar. Tereikia panorėti."

Manau, dauguma mūsų sutiks su Debbie. Mes patys renkamės, kaip gyventi - keltis anksčiau ar vėliau, sportuoti ar ne, rūkyti ar ne, atlikti darbus iš karto ar vilkinti iki paskutinės minutės ir panašiai. Valgyti sveiką maistą ar nesveiką.

Pastebėjau, kad skiriasi žmonių-savo gyvenimo šeimininkų ir žmonių-aukų kalba. Žmonės-aukos mėgsta sakyti: "Aš privalėjau", "Neturėjau kito pasirinkimo, todėl turėjau sutikti", "Jis mane išprovokavo", "Jei būčiau to nepadaręs, mane būtų palaikę nemandagiu" ir panašiai. Tuo metu žmonės-šeimininkai suvokia, kad mes VISADA turime pasirinkimą. VISADA. Dauguma žmonių sako: "O, aš privalau eiti į darbą". O žmonės, kurie valdo savo gyvenimą patys, teigia: "Aš galiu eiti į darbą, bet galiu ir neiti. Tiesa, jei neisiu, nukentėsiu, bet jokių būdu to daryti NEprivalau. Aš pats renkuosi".

Neretai būna, kad negalime apsispręsti, kaip elgtis, nežinome, ar elgiamės teisingai. Debbie Ford pataria užduoti sau Teisingus Klausimus prieš priimant sprendimus ar ką nors pasirenkant, kad nedarytume klaidų. Jie skamba taip:


1. Ar šis pasirinkimas išves mane į gaivią ateitį, ar sustingdys praeityje?
2. Ar šis pasirinkimas duos ilgalaikių rezultatų, ar tik trumpalaikį pasitenkinimą?
3. Ar darau tai savo noru, ar kažkam pataikauju?
4. Ar aš ieškau pozityvumo, ar negatyvumo?
5. Ar šis pasirinkimas suteiks man gyvybinių jėgų, ar atims energiją?
6. Ar šią situaciją panaudosiu kaip tobulėjimo katalizatorių, ar kaip graužaties šulinį?
7. Ar šis žingsnis sustiprins mano galimybes, ar susilpnins?
8. Ar tai savęs mylėjimo, ar savęs žlugdymo veiksmas?
9. Ar tai tikėjimo, ar baimės aktas?
10. Ar aš renkuosi iš savo dieviškumo, ar iš savo žmogiškumo?




Štai kaip šiuos klausimus komentuoja knygos "Kelias į nepaprastą gyvenimą" autorė:

"Mūsų gyvenimo kokybę sudaro visų mūsų sprendimų suma. Bet norint daryti kokybiškus sprendimus, reikia aiškiai matyti. Pastovus klausimų sau kėlimas didina budrumą ir išryškina potencialius rezultatus, kurių galime tikėtis atlikę veiksmus. Sprendimo darymo metu iškelti šie klausimai tuoj pat nušviečia mums situaciją: pradedame geriau suprasti, ar pasirinkimasl prie kurio šią akimirką linksta mūsų širdis, yra šviesos, ar tamsos išraiška, ar jis atspindi svajonę ir viziją, ar gimsta iš baimės ir abejonių. Šie klausimai suteikia išminties, reikalingos nesąmoningus impulsus paverčiant sąmoningais. Tik tada galite rinktis visiškai aiškiai ir užtikrintai."

Anot psichologo Tonio Robinso, "aukštos kokybės klausimai kuria aukštos kokybės gyvenimą". Darykime teisingus sprendimus, nes jie ir tik jie lemia mūsų gyvenimo tėkmę.


Geros dienos,

Kaktusė.

Gyvenimas yra gražus.

Gyvenimas yra gražus.

Garantuoju, kad perskaitęs pastarąjį sakinį, pagalvojai:
"Na ir ką ji šįkart prisvaičios apie nuostabų gyvenimą, kurio kiekviena akimirka yra neįkainojama ir kaip jas reikia vertinti + kokie bus tie 300 patarimų, kaip gerai gyventi?"

Jokių patarimų nebus. Nebus ir svačiojimų.

Pasakysiu, kodėl mane apėmė tokia neišpasakyta ramybė ir pasigerėjimas gyvenimu.

Tik tyliai. Niekam nesakykit.



Paradoksas - visą savo dar neilgą gyvenimėlį tikėjau, kad gyvenimas nuostabus tada, kai esi.. laisvas. Nepriklausomas. Kai tau nieko nereikia daryti. Niekur skubėti. Kai tu gyveni taip, kaip nori. Kai nėra streso. Kai gali visą dieną kiurksoti lovoje ir spoksoti nuobodų TV ar 75 kartą tą patį nuostabų filmą su Jim Carrey per DVD.

Šlamštas. Nesąmonė. Toks gyvenimas yra, atsiprašau už išsireiškimą, šūdinas.

Turbūt dabar galvoji, kad aš prisigėriau kokių surūgusių obuolių sulčių ir dabar dėl to kalbu nesąmones.

Ne, ne.

Man viskas gerai, mano protas blaivus.

Rimtai. Nuostabu, kai ryte reikia keltis krosui. Nesvarbu, kad lova tave kviečia atgal, tu atsikeli, nusiprausi, šoki į sportinę aprangą ir leki į mišką ar stadioną. Net jei bėgdamas pirmąsias minutes tu vis dar keiksnoji pasaulį, atbėgęs savo užsibrėžtą tikslą (kad tai ir 7minutės, nesvarbu, svarbu kad pasiekei tikslą), pasijusi kaip pats didžiausias sportininkas, kuris padarė TAI, ko anksčiau NEGALĖJO. Pasakykit man, ko vertas buvo tas rytinis pasaulio keiksnojimas keliantis iš šilto guolio? Nieko nevertas, nes štai tu nepramiegojai nuostabaus ryto ir dabar gali išvesti savo mielą šuniuką pasivaikščioti (pažiūrėk į jo gailias akytes. Juk jis taip, taip nori palakstyti, kai tu saldžiai sapnuoji 57-ą sapną). Taigi štai, dar tik 9-10h, o tu jau pabėgiojęs ir padovanojęs gyvenimo džiaugsmą savo mieląjam augintiniui.

Kas toliau?

Griūti į lovą ir spoksoti filmą su Jim Carrey 76-ąjį kartą?

Ne, tai būtų per daug nuobodu. Vis dėlto mes dažnai leidžiam savo gyvenime įsitvirtinti dėdei Nuoboduliui. Kodėl? Kam? Velniop jį, pasakykite jam, kad susirastų kitą nakvynės vietą!

Taigi, dar tik 9-10h, o tu jau visai atsibudęs ir gali imtis darbų darbelių, kuriems niekada neturėjai daug laiko (nes per ilgai miegojai, žinoma). Jau seniai žadėjai perskaityti kokią knygą? Dabar tam - pats puikiausias laikas! Netvarka stalčiuose tave slegia? Galas tam!

Štai, jau 12, o tavo diena jau įpusėjo (o juk galėjo tik dabar prasidėti, jei nebūtum anksti išvijęs dėdės Miego). Žinoma, tu dabar labai save myli, nes prisivertei dieną pradėti kitaip, todėl tu vaikštai pakilios nuotaikos. Ką toliau veiksi, neturi reikšmės, jei neleisi įsigalioti ponams Rutinai ir Nuoboduliui. Upė/ežeras/jūra, saulė, gal kai kurie darbai, kuriuos reikia padaryti (nagi, nesiraukyk, kas reikia, tas reikia). Svarbu tik nedrybsoti lovoje, prašau, NEDRYBSOK LOVOJE. Tai nužudys tave ir tavo gyvenimą. Jei galėčiau, išleisčiau įstatymą, draudžiantį gulėti lovoje dienos metu ir ilgiau nei 15min po pabudimo.

Žodžiu, vakare įsivynioji į kaldrą ir galvoji, kokia nuostabi buvo tavo diena. Greičiausiai ir rytdieną norėsi praleisti kiek kitaip, nei paprastai, ir išmesi pro langą tą nelemtą DVD plokštelę su žavinga Jim'o šypsena.

Aišku, galit sakyt, kad aš žiūriu į gyvenimą per rūūžavus akinius. Juk ryte galėjo lyti (bėgimas nepasisekė), šuo nutrūkti nuo pavadžio (šakės su šakiukais). Bet ar viskas tikrai taip blogai? Argi vietoj bėgimo negalima pasimėgauti karšta kava/arbata, pasileisti muziką, pašokti? Kam tas rytinis burbėjimas ir susiraukimas?

LEISKIME SAU GYVENTI!

Šiuo įrašu nenorėjau pasakyti, kaip gerai yra keltis kartu su pirmaisiais gaidžiais. Noriu pasakyti, kad svarbu pradėti daryti kažką kitaip. Visada. Neleisti sau užsisedėti. Kai atsibos šitas gyvenimo ritmas, pereik į kitą. Pasitelk fantaziją. Susikurk sau gyvenimą. Mes turim tokią teisę. Po velnių, mes turime tokią teisę!

O aš einu tvarkyti virtuvės, ko dar niekada nedariau 12val dienos rugpjūčio 7-ąją dieną. Turbūt niekada daugiau to ir nebedarysiu. Nes tai jau būtų nuobodu.

Įkvėpkime Gyvenimo.



Geros jums dienos,

Kaktusė.


P.S. Vos nepamiršau. Visos moterys ir panelės privalo perskaityti knygą Sherry Argov "Kodėl vyrai myli kales". Privalo be atsikalbinėjimų. Sėkmės šturmuojant knygynus, lauksiu įspūdžių, kaip nuostabiai pasikeitė jūsų gyvenimas.

Trijų vartų išbandymas

Rugpjūčio 3d.

Jeigu kritinę akimirką liksite ramūs, sutaupysite metus skausmo.
Nuotaikos valdymo strategiją aš vadinu TRIJŲ VARTŲ IŠBANDYMU.
Senovės išminčiai balsu prabildavo tik tada, kai jų žodžiai pereidavo trejus "vartus".
Ties pirmaisiais "vartais" išminčiai savęs paklausdavo: "Ar šie žodžiai teisingi?"
Jeigu atsakymas būdavo TAIP, žodžiai galėdavo eiti prie antrųjų "vartų".
Ten išminčiai duodavo tokį klausimą: "Ar šie žodžiai reikalingi?"
Jei atsakymas būdavo TAIP, ties trečiaisiais vartais išminčiai savęs paklausdavo: "Ar šie žodžiai malonūs?"

Tik tada, kai visi atsakymai būdavo teigiami, šiuos žodžius išminčiai tardavo garsiai.

(Robin Sharma, "Kasdieninės įžvalgos")


Perskaičiau šiuos žodžius ir susimąsčiau. Taip, iš tikrųjų. Taip, aš dažnai pasakau, tai ko nereikia, kai širdyje glūdi pyktis ar nusivylimas. Pagalvokite apie save - juk tikrai buvo gyvenimo akimirkų, kai verčiau būtumėte nutylėję ir konors nepasakę. Kartais savęs klausiu - ir koks velnias mane traukė už liežuvio?

Juk kartais verčiau protingai nutylėti...

Ar teisingai pasitinkame rytą?

Kokie bjaurūs tie ankstyvi rytai, kai žadintuvo skambutis išverčia mus iš lovos... Paskui mūsų laukia įprasta procedūra: dušas, kava, sumuštinis, nurytas stačiomis, automobilis ar autobusas, ir mes panyrame į spūstį, šurmulį, taršą. Tarsi būtume iš lovos pakilę ne ta koja, veido nepalieka rūškana išraiška: "Pakeleiviai nei gražūs, nei malonūs...". Įniršis iškreipia burną, akys dega neapykanta: "Na ir gyvenimėlis!..."

Bet šis scenarijus galėtų būti ir visiškai kitoks, nes jis priklauso tik nuo mūsų pačių... Kam geriau už mus žinoti, kas mums teikia malonumo?



Žadintuvas gali nuskambėti ir pusvalandžiu anksčiau - šį laiką paskirkime sau...

Esame apdovanoti penkiais pojūčiais, tai lyg penkerios durys, kurias pravėrus galima patirti malonumą... Putos vonioje, skanūs pusryčiai, ausį glostanti muzika... Žiū, už lango šviečia saulė! O gal vis dėlto lyja? Bet juk motulei žemei reikia lietaus! Liko keletas laisvų minučių? Ta proga paskambinkime draugui, palinkėkime jam labo ryto... Pusvalandis vien sau, juk tai tikra palaima!

Kiekvienas jį gali praleisti kaip panorėjęs... Vieni, plačiai atlapoję langus, giliai kvėpuodami, atlieka mankštą ar medituoja. Kiti, patogiai įsitaisę lovose ir pasirąžę kaip katinai, gardžiuojasi šiltais raguoliais su kava. Pirmi galbūt nusiprausia po dušu ir energingai išsitrina ašutine pirštine. Antri palaimingai ilsisi putų ar kvapaus aliejaus vonioje.



Mums reikia tiek nedaug - prabusti ir pažvelgti į pasaulį laimės akimis. Labai svarbus pirmas ryto įspūdis, todėl mūsų akį turi glostyti graži aplinka: paveikslai, dailūs baldai.

Žmonės gyvena niūriuose butuose, mat tai tik laikina stotelė... Nesąmonė! Praeitis - laikas, ateitis - laikas, dabartis - amžinybė. Kiekviena dabarties akimirka gali nulemti mūsų rytdieną, taigi šiandiena be galo svarbi. Kiekviena maloni gyvenimo akimirka gali tapti tikru stebuklu, jei tik patys to labai panorėsime. Galbūt po mūsų langu auga medis? Ir mieste paukščiai nešykšti giesmių...

Ar mūsų akį glosto kambario spalva? O gal šiąnakt susapnavote košmarišką sapną? Jis išduoda, kad gyvenimas klostosi ne itin palankia mums linkme. Ryte, prieš puldami prie dienos darbų, galėtume apie visa tai pamąstyti: ko norime iš gyvenimo, ar pakankamai stengiamės, kad įgyvendintume savo norus, ką sau draudžiame, o ką leidžiame.



Esti rytų, kai skubame, esti rytų, kai tingime, esti tiesiog malonių rytų... Kad ir kokie jie būtų, nepamirškime savo norų... Pasilepinkime, patinginiaukime, o gal, priešingai, pasinirkime į veiklą... O svarbiausia, leiskime sau gyventi taip, kaip mums patiems patinka. Pamiršę liūdesį, kaltės jausmą, susikurkime pusvalandį rojaus, kuriuo galime pasidžiaugti ir su artimaisiais. Taip ne tik patys patirsime laimės akimirkų, bet ir parodysime į ją kelius kitiems. Ir džiugi ryto nuotaika mus lydės visą dieną!




Ištrauka iš:
Claude de Milleville "10 laimės įsakymų"