"Ar prasminga visą gyvenimą kopti į kalną, jei paskui paaiškėja, kad pasirinkome ne tą viršūnę?"

Šiuos žodžius šiandien radau R.Sharmos "Kasdienėse įžvalgose". Perskaičiau ir susimąsčiau. Rimtai, o jei aš einu ne ten, kur reikia? "Lipu ne į tą viršūnę?" Kas tada? Kas bus, jei visą gyvenimą pragyvenusi, suprasiu, kad gyvenau ne taip, kaip man reikėjo?

Iš tiesų, rašau ir nežinau atsakymo į šiuos klausimus. Nežinau, kaip atsirinkti, ar mano kelias, ar ne.



Kartą ir pati buvau nuėjusi "ne tuo keliu". Kadangi buvau prisiskaičiusi, kad mums būtina išsiveržti iš saugumo zonos ir nugalėti baimę, aišku, pasiryžau tai padaryti - įveikti "įsisenėjusią" scenos baimę. Kažkaip tuo metu maniau, kad jei užlipsiu ant scenos, nugalėsiu pati save, būsiu nuostabi, drąsi ir t.t. Na, žinoma, proga atsirado greitai (turbūt suveikė pritraukimo dėsnis). Ir štai aš jau lipu ant scenos, vedu renginį mokykloje ir po to negaliu patikėti, kad tai padariau. Tiesa, kelias minutes. Po to tiesiog supratau, kad ta scena ne man. Ta baimė buvo bevertė. Aš taip stengiausi ją nugalėti, bet nugalėjus supratau, kad nesu scenos žmogus. Nebuvo poreikio to daryti dar kartą, nors ir nesusimoviau. Žinoma, jei nebūčiau pabandžiusi, nebūčiau suvokusi, kad tai ne man. Vis dėlto kiek žuvo mano nervų ląstelių prieš lipant į sceną.. ir be reikalo!

Nežinau, ar tai labai tinkamas pavyzdys. Bet jis iliustruoja, kad ne visada tai, kas gerai kitiems, yra gerai mums.

Tai kaip suprasti, kas mums gerai? Turbūt reikia stengtis labiau pažinti save. Suprasti, kas mums patinka, kas ne. Neversti daryti savęs to, ko nenorime. Juk mes unikalūs. Ne tokie, kaip kiti. Saviti. Ir nepakartojami.