Mielieji skaitytojai,

užsukau pranešti, kad "uždarau" savo blogą iki pirmadienio, nes dabar esu nežmoniškai užsivertusi darbais.. Todėl naujų įrašų laukit kitą savaitę :)

Geros jums nuotaikos,

Kaktusė.

TAIP, Pasauli!

Vakar nupirkau draugei knygą gimimo dienos proga - "Jis sako TAIP" (galbūt matėte filmą su Jim Carrey).

Kadangi dabar negaliu jos pasveikinti, tai skaitau pati:) ir ji vienaip ar kitaip privertė mane susimąstyti.



Štai važiuoju šiandien troleibusu namo, buvau virtuvės reikmenų pristatyme (žinote, kur būna, kai užpildai loterijos bilietą, kuriame rašo, kad laimėsi kelionę į Havajus, tačiau netikėtai tau paskambina ir pasako, kad tu esi tas LAIMINGASIS, kuriam kliuvo NEPAKARTOJAMA GALIMYBĖ atsidurti jų pristatyme:) ). Taigi važiuoju ir svarstau. Vakar vakare, kai gavau pasiūlymą ten nueiti, pirmoji reakcija buvo kaip visada - NE. (Jei skaitėte knygą ar matėte filmą, žinote, kad herojui irgi taip buvo). Gaišti laiką, nors vistiek nieko nepirksiu? Tačiau dar prieš kelias valandas buvau pasižadėjusi sau tapti YES-woman, todėl teko sutikti. Važiuodama į sostinės centrą svarsčiau, kad nieko gyvenime neatsitinka be reikalo. Nebūna jokių atsitiktinumų. Einame ten, kur mums reikėjo eiti, matome tai, ką turėjome pamatyti. Taigi susimąsčiau - o kiek mes praleidžiame progų? Kiek kartų atsisakėme eiti į kokį nors vakarėlį ir pasirinkome ramų vakarą namie prie televizoriaus? Kas žino, galbūt tame vakarėlyje būtume sutikę šaunų žmogų, kuris vėliau taptų mūsų draugu, arba netgi būtume susiradę antrąją pusę! O kiek dar kelionių, į kurias atsisakėme vykti, pobūvių, kurių vengėme, nepažįstamų pusbrolių gimtadieniai, į kuriuos mus kažkodėl kažkas pakvietė...

Tai progos. Progos pamatyti kažką naujo, sužinoti kažką naujo. Pajausti, suprasti. Susipažinti.

Nesakau, kad turime staiga sutikti visur eiti, viską daryti, net kai mums labai nesinori. Vis dėlto turime suvokti, kad tai progos, kurias mums siūlo gyvenimas.

O dabar tęsiu pasakojimą apie save. Žodžiu, sutikusi važiuoti į tą pristatymą, tikrai nieko nepraradau - ne tik skanų kepsnį suvalgiau (ten vaišina), bet ir eidama pro šalį užėjau į parduotuvę, kur nusipirkau nuostabius bridžiukus tik už 25lt:))) gal tai ir smulkmena, visgi nebūčiau to daikto turėjusi, jei vakar vėl skeptiškai būčiau pasakius Pasauliui NE.

Atsiverkime. Gyvenimas tėra žaidimas. Priimkime tai, ką jis mums siūlo. Pasakykime jam TAIP.

Gyvenime vieninteliai apribojimai yra tie, kuriuos susikuriame patys.

:)

Vienam labai geram puslapy radau šią ištrauką. Man ji labai patiko, todėl tyliai nusikopijavau pas save :)



“[Aranjabho] veidą iškreipė aviška pašaipėlė, kai Ahdžahn Čahas geranoriškai jį plūdo. Man atsisėdus, Ahdžahn Čahas pasakė:
- Aranjabho kišenė prikrauta šuns mėšlo.
Aš tylėjau laukdamas paaiškinimo.
- Aranjabho kišenė prikrauta šuns mėšlo. Kad ir kur jis nueitų ir atsisėstų, jis užuodžia blogą kvapą, taigi galvoja: Hmmm, ši vieta negera”. Jis atsistoja ir eina kitur, bet ir vėl jo šnerves sutrikdo smarvė. Tada jis vėl kažkur eina… Jis nesupranta, jog nešiojasi šuns mėšlą visur, kur tik eina…”

- Paul Breiter (iš “Venerable Father: A Life with Ajahn Chah”)

Tiesiog..

Man lemta siekti sėkmės. Neprivalau niekeno atsiprašyti už tai, kad sekasi ar kad noriu būti laimingas, nes esu įpareigotas visiškai išnaudoti savo gebėjimus. Be to, suprantu, kad dorai uždirbtas ir gerai išleistas turtas iš prigimties yra geras, o ne nuodėmingas. Ir dar: neprivalau kentėti, kad paskui būčiau laimingas amžinai.

Buvimas čia yra vienintelis man reikalingas leidimas siekti sėkmės. Turiu valdyti savo gyvenimą, nes nesu sukurtas sekti iš paskos. Visai ne. Noriu pirmauti, man vidutinybė nepriimtina, aš prisiimu visišką atsakomybę už savo likimą. Aš vertas sėkmės, man tereikia būti čia ir išnaudoti savo talentus. Aš prisistatysiu pasauliui ir nelauksiu, kol jis ateis pas mane. Ir veiksiu aš dabar – nesvarbu, kad galbūt knieti dar palaukti; nesvarbu, kad rezultatai, kuriuos pasieksiu, bus netobuli.

Keith Degreen

5 sudėtinės sėkmės dalys

Šiandien įdedu ištrauką iš Og Mandino knygos „Sėkmės universtetas“. Beje, ji jau tapo mano gyvenimo vadovėliu.
„5 sėkmės sudėtinės dalys:

1. Tikslas. Reikia žinoti, kad viskas, ką darote, veda į tikslą. Kai neturite tikslo, sėkmę pasiekti sunku. Vargu ar kas nors gali jaustis laimingas pelkėje. Tačiau žmogų, kuris turi tikslą, energija ir kūrybingas mąstymas veda į priekį. Ši kelionė teikia pasitenkinimą. Ir priešingai – apima nusivylimas, kai intuityviai jaučiame, kad einame „į niekur“.

2. Bendras vidurkis. Sėkmė nėra nuolatinė, dienos ir valandos nėra vienodos. Būna pakilimų, būna kritimų. Taigi sėkmingame gyvenime bus nesėkmingų dienų, o gal net metų. Jame tikriausiai bus ir visiškos nesėkmės momentų. Jie negraužia gyvenimo kaip rūdys, o yra tik neišvengiamos klaidos, liudijančios, kad sėkmės siekti nelengva. Yra žmonių, kurie bijo net menkiausios nesėkmės, kad neišgaruotų jų ir taip menkas pasitikėjimas savimi. Labiau savimi pasitikintis asmuo gali nesunkiai pakęsti atsitiktines nesėkmes. Iš tikrųjų brandus asmuo žino, kad atsitiktinės nesėkmės neišvengiamos. Jis nešvaisto energijos ir nesigraužia, o stengiasi ištaisyti klaidas.



3. Kaina. Pergalių veltui nieks nedalija. Vienas nuostabus, net mistinis mūsų gyvenimo aspektas yra nesugebėjimas džiaugtis neuždirbtais dalykais – tais, kurie mums teko be jokių pastangų.

4. Pasitenkinimas. Sėkme reikia džiaugtis. Ji gali būti laimėta su ašaromis, tačiau apvainikuota turi būti juoku. Priešingu atveju pastangos bus bevaisės. Sėkmė gali būti milžiniška, tačiau jei ji nekelia individui vidinio juoko, žinomo kitu – pasitenkinimo – vardu, vargu ar tai sėkmė.

5. Dvasingumas. Sunku įsivaizduoti laimingą tą, kuris nejaučia, kad yra susijęs su aukštesniaisiais būties tikslais ir tų tikslų Autoriumi.

Sėkmė nėra tramdomieji marškiniai. Ji nėra indas, kurį reikia pripildyti pilną. Ji nėra štampas. Ji yra tokia pat individuali kaip ir mūsų pirštų antspaudai ar akių žvilgsnis. Viskas, ko mums reikia, tai drįsti būti savimi ir realizuoti savo galimybes“.

Nes tekantis vanduo niekada nepašvinksta.

Kažkada kažkur radau šiuos kažkieno parašytus žodžius...



„Keiskis. Niekada nesustok. Daryk tai, ko labiausiai bijai. Išdrįsk. Nestovėk vietoje. Pradėk dieną kitaip, ir ji bus kitokia. Senojo gyvenimo užbaigimas ir naujojo pradėjimas. Šaunu. Išmesk senus daiktus, jei tau jų per penkis metus neprireikė, tai ir neprireiks. Neleisk, kad tave kasnors stabdytų. Atsikratyt blogų savo sąvybių, blogų įpročių. Išmesk blogybes iš savęs ir apsivalyk iš vidaus. Tegu nebūna viena diena panaši į kitą. Būk tas molis, kuris yra nuolat minkomas ir save minkantis, bet niekada nepašaunamas į krosnį.
Kaita. Ieškojimas. Veikla. Tai gyvenimas. Nes tekantis vanduo niekada nepašvinksta“.

Įsidėjau šiuos žodžius į širdį. O jūs?

Juk ne amžini esam!

...mes patys ne visada žinome, ko laukiame... pro šalį praeina jaunystė, galimybės, praeina ir gyvenimas. O mes vis dar laukiame... laukiame tų dalykų, kurie vyko aplink mus visą laiką... Kada gi mes pradėsime gyventi? Juk viskas vyksta dabar... net jei esame susijaudinę ar nusivylę, užsiėmę ar nuobodžiaujame. Toks yra gyvenimas... ir jis nesulaikomai bėga. Tad ko gi mes laukiame?
Richard L. Evans



Mūsų laikas suskaičiuotas. Mes negyvensime tūkstantį metų.

Visų gyvenimai kadanors baigiasi. Baigsis ir mūsų. Mes nežinome kada, to mums ir nereikia žinoti. Tiesiog turime iš kiekvienos dienos išspausti viską, ką ji mums siūlo. Ar kada matėte filmą su Jim Carrey „Jis sako TAIP“? Jei ne, būtinai pažiūrėkite. Tai viena iš nedaugelio komedijų, kuri gali ko nors išmokyti.
Gyvenime išmėginkime viską. Net jei kažkas mums iš pirmo žvilgsnio atrodo nepriimtina. Kaip mes galime spręsti apie kąnors, kad tai mums nepatinka, jei dar niekada nebandėme to daryti? Niekada nematėme, neragavome, nejautėme? Kaip galime atsakyti Pasauliui: „Ne, ačiū, to niekad nebandžiau, ir bandyt nenoriu. Duok man tai, kas man įprasta, prie ko aš esu pripratęs. Tada aš mokėsiu džiaugtis gyvenimu“.
Ar tai galime vadinti gyvenimo džiaugsmu? Gyvenimą saugiame pasaulyje?

Filosofas Zigis yra pasakęs: „Saugumas yra žinojimas, kas bus rytoj. Nuobodulys – žinojimas, kas bus poryt“. Apie saugumą yra kalbėjęs ir Abraomas Maslou: „Žmogus gali rinktis saugumą ar augimą. Reikia nugalėti baimę ir rinktis augimą“.

Išdrįskime rizikuoti. Veikti. Gyvensime ne amžinai, gal dabar dar to ir nesuvokiame. Nelaukime, kol liga mus paguldys į patalą ir privers apgailestauti: „Tiek metų iššvaisčiau, tiek daug galėjau padaryti“...

Gyvenkime dabar. Šią akimirką. Mėgaukimės ja. Džiaukimės, kad ji yra, dėkokime už tai Dievui.

Mokėkime džiaugtis.. mažais dalykais.

Lietus už lango, neįvykdyti planai, pinigų trūkumas, poilsio trūkumas, meilės trūkumas.. Visai panašu, kad gyvenimas gali būti sumautas, ar ne?
Nėra nuotaikos vos pakilus iš lovos, mūsų nepasitinka saulė, apmaudžiai pasvajojame apie šiltus kraštus... Tuščias šaldytuvas, nėra skanaus maisto, vėl teks maitintis pusfabrikačiais... Trūksta pinigų įsigyti naujai suknelei, apie kurią jau seniai svajojame...

Taip, gyvenimas GALI būti sumautas. Jei MES tokiu jį padarysime.

Pasaulyje nėra nei absoliutaus gėrio, nei blogio - yra tik mūsų reakcija į vienus ar kitus dalykus. Mažas pavyzdėlis: nespėjote į autobusą. Galite prakeikti autobuso vairuotoją, kad jis atvažiavo per anksti, galite prakeikti save, kad per ilgai krapštėtės namuose.. O galite tiesiog ramiai laukti kito autobuso, pasidžiaugti saulėtu oru, nusišypsoti praeiviams, pasvajoti keletą minučių, ramiai įsėsti į kitą autobusą ir viskas :). Viskas yra MŪSŲ rankose.



Apsižvalgykime aplinkui. Mums kažko trūksta, visada trūks. Visada norime kažko daugiau, siekiame daugiau. Nesakau, kad tai blogai. Tačiau dabar susimąstykite - kuo jūs galėtumėte PASIDŽIAUGTI? Už ką galėtumėte padėkoti Dievui? Gal vakar buvote nuostabiame koncerte? Gal turite puikų butą, už kurį norėtumėte padėkoti Dievui? Gal valgėte nuostabius pusryčius? Gal ryte galėjote išsimiegoti, nes nereikėjo niekur skubėti? Gal baigėte kokį sunkų ir neįdomų darbą? Gal įsigijote naują knygą? Padėkokite Dievui už tai, kad tai buvo. Pasidžiaukite tuo. Negalvokite, kad tai savaime suprantami dalykai. Juk jų galėjo ir.. nebūti.


"Aš buvau liūdnas, nes neturėjau batų, tik štai gatvėje sutikau žmogų - jis neturėjo kojų... Ir mano liūdesys išsisklaidė"...


Amerikiečių rašytojas Loganas Smitas pasakė tokius žodžius: "Gyvenime reikėtų siekti dviejų dalykų: pirma, gauti ko nori; antra, tuo džiaugtis. Antrąjį tikslą pasiekia tik patys išmintingiausi žmonijos atstovai".