Kadangi dabar negaliu jos pasveikinti, tai skaitau pati:) ir ji vienaip ar kitaip privertė mane susimąstyti.
Štai važiuoju šiandien troleibusu namo, buvau virtuvės reikmenų pristatyme (žinote, kur būna, kai užpildai loterijos bilietą, kuriame rašo, kad laimėsi kelionę į Havajus, tačiau netikėtai tau paskambina ir pasako, kad tu esi tas LAIMINGASIS, kuriam kliuvo NEPAKARTOJAMA GALIMYBĖ atsidurti jų pristatyme:) ). Taigi važiuoju ir svarstau. Vakar vakare, kai gavau pasiūlymą ten nueiti, pirmoji reakcija buvo kaip visada - NE. (Jei skaitėte knygą ar matėte filmą, žinote, kad herojui irgi taip buvo). Gaišti laiką, nors vistiek nieko nepirksiu? Tačiau dar prieš kelias valandas buvau pasižadėjusi sau tapti YES-woman, todėl teko sutikti. Važiuodama į sostinės centrą svarsčiau, kad nieko gyvenime neatsitinka be reikalo. Nebūna jokių atsitiktinumų. Einame ten, kur mums reikėjo eiti, matome tai, ką turėjome pamatyti. Taigi susimąsčiau - o kiek mes praleidžiame progų? Kiek kartų atsisakėme eiti į kokį nors vakarėlį ir pasirinkome ramų vakarą namie prie televizoriaus? Kas žino, galbūt tame vakarėlyje būtume sutikę šaunų žmogų, kuris vėliau taptų mūsų draugu, arba netgi būtume susiradę antrąją pusę! O kiek dar kelionių, į kurias atsisakėme vykti, pobūvių, kurių vengėme, nepažįstamų pusbrolių gimtadieniai, į kuriuos mus kažkodėl kažkas pakvietė...
Tai progos. Progos pamatyti kažką naujo, sužinoti kažką naujo. Pajausti, suprasti. Susipažinti.
Nesakau, kad turime staiga sutikti visur eiti, viską daryti, net kai mums labai nesinori. Vis dėlto turime suvokti, kad tai progos, kurias mums siūlo gyvenimas.
O dabar tęsiu pasakojimą apie save. Žodžiu, sutikusi važiuoti į tą pristatymą, tikrai nieko nepraradau - ne tik skanų kepsnį suvalgiau (ten vaišina), bet ir eidama pro šalį užėjau į parduotuvę, kur nusipirkau nuostabius bridžiukus tik už 25lt:))) gal tai ir smulkmena, visgi nebūčiau to daikto turėjusi, jei vakar vėl skeptiškai būčiau pasakius Pasauliui NE.
Atsiverkime. Gyvenimas tėra žaidimas. Priimkime tai, ką jis mums siūlo. Pasakykime jam TAIP.
Ir man tekę pamastyti apie tai :)
AtsakytiPanaikintiBuna, atrodo visai atsitiktinai kasnors įvyksta, tarkim, prieš pora metų knygyne susipažinau su viena mergina, kuri turėjo daug įtakos mano gyvenime, geri draugai mes ir darbar. Tai kyla mintys, o kas butu buve jei tada į knygyną nebučiau nuėjas, arba pasirodęs ten porą min vėliau . Koks aš dabar būčiau, kas būtu kitaip.
Pagalvojus, kila mintys, o kiek visko neivyksta kas galėjo įvykti, jei būtume atsidurę tinkamoj vietoj tinkamu metu.:)
Nors asmeniškai aš esu kažkiek fatalistas, tikiu kad tai kas ivyko turėjo ivykti :)
Lebai geras filmas yra Drugio efektas apie tai ( pirma dalis) :)
O apie taip gyvenimui, pilnai pritariu tam. Paulo Coelcho knygos paveikė kažkiek mano mastysena, ir padėjo suprasti kad gal tai tas vyksta, vyksta neatsitiktinai, kad turi priimti gyvenimo išuikį/progą :)
"11 Minučiu" "Ji per dažnai sakę "ne", kada norėjo pasakyti "taip"
:)