Gyvenimas yra gražus.

Gyvenimas yra gražus.

Garantuoju, kad perskaitęs pastarąjį sakinį, pagalvojai:
"Na ir ką ji šįkart prisvaičios apie nuostabų gyvenimą, kurio kiekviena akimirka yra neįkainojama ir kaip jas reikia vertinti + kokie bus tie 300 patarimų, kaip gerai gyventi?"

Jokių patarimų nebus. Nebus ir svačiojimų.

Pasakysiu, kodėl mane apėmė tokia neišpasakyta ramybė ir pasigerėjimas gyvenimu.

Tik tyliai. Niekam nesakykit.



Paradoksas - visą savo dar neilgą gyvenimėlį tikėjau, kad gyvenimas nuostabus tada, kai esi.. laisvas. Nepriklausomas. Kai tau nieko nereikia daryti. Niekur skubėti. Kai tu gyveni taip, kaip nori. Kai nėra streso. Kai gali visą dieną kiurksoti lovoje ir spoksoti nuobodų TV ar 75 kartą tą patį nuostabų filmą su Jim Carrey per DVD.

Šlamštas. Nesąmonė. Toks gyvenimas yra, atsiprašau už išsireiškimą, šūdinas.

Turbūt dabar galvoji, kad aš prisigėriau kokių surūgusių obuolių sulčių ir dabar dėl to kalbu nesąmones.

Ne, ne.

Man viskas gerai, mano protas blaivus.

Rimtai. Nuostabu, kai ryte reikia keltis krosui. Nesvarbu, kad lova tave kviečia atgal, tu atsikeli, nusiprausi, šoki į sportinę aprangą ir leki į mišką ar stadioną. Net jei bėgdamas pirmąsias minutes tu vis dar keiksnoji pasaulį, atbėgęs savo užsibrėžtą tikslą (kad tai ir 7minutės, nesvarbu, svarbu kad pasiekei tikslą), pasijusi kaip pats didžiausias sportininkas, kuris padarė TAI, ko anksčiau NEGALĖJO. Pasakykit man, ko vertas buvo tas rytinis pasaulio keiksnojimas keliantis iš šilto guolio? Nieko nevertas, nes štai tu nepramiegojai nuostabaus ryto ir dabar gali išvesti savo mielą šuniuką pasivaikščioti (pažiūrėk į jo gailias akytes. Juk jis taip, taip nori palakstyti, kai tu saldžiai sapnuoji 57-ą sapną). Taigi štai, dar tik 9-10h, o tu jau pabėgiojęs ir padovanojęs gyvenimo džiaugsmą savo mieląjam augintiniui.

Kas toliau?

Griūti į lovą ir spoksoti filmą su Jim Carrey 76-ąjį kartą?

Ne, tai būtų per daug nuobodu. Vis dėlto mes dažnai leidžiam savo gyvenime įsitvirtinti dėdei Nuoboduliui. Kodėl? Kam? Velniop jį, pasakykite jam, kad susirastų kitą nakvynės vietą!

Taigi, dar tik 9-10h, o tu jau visai atsibudęs ir gali imtis darbų darbelių, kuriems niekada neturėjai daug laiko (nes per ilgai miegojai, žinoma). Jau seniai žadėjai perskaityti kokią knygą? Dabar tam - pats puikiausias laikas! Netvarka stalčiuose tave slegia? Galas tam!

Štai, jau 12, o tavo diena jau įpusėjo (o juk galėjo tik dabar prasidėti, jei nebūtum anksti išvijęs dėdės Miego). Žinoma, tu dabar labai save myli, nes prisivertei dieną pradėti kitaip, todėl tu vaikštai pakilios nuotaikos. Ką toliau veiksi, neturi reikšmės, jei neleisi įsigalioti ponams Rutinai ir Nuoboduliui. Upė/ežeras/jūra, saulė, gal kai kurie darbai, kuriuos reikia padaryti (nagi, nesiraukyk, kas reikia, tas reikia). Svarbu tik nedrybsoti lovoje, prašau, NEDRYBSOK LOVOJE. Tai nužudys tave ir tavo gyvenimą. Jei galėčiau, išleisčiau įstatymą, draudžiantį gulėti lovoje dienos metu ir ilgiau nei 15min po pabudimo.

Žodžiu, vakare įsivynioji į kaldrą ir galvoji, kokia nuostabi buvo tavo diena. Greičiausiai ir rytdieną norėsi praleisti kiek kitaip, nei paprastai, ir išmesi pro langą tą nelemtą DVD plokštelę su žavinga Jim'o šypsena.

Aišku, galit sakyt, kad aš žiūriu į gyvenimą per rūūžavus akinius. Juk ryte galėjo lyti (bėgimas nepasisekė), šuo nutrūkti nuo pavadžio (šakės su šakiukais). Bet ar viskas tikrai taip blogai? Argi vietoj bėgimo negalima pasimėgauti karšta kava/arbata, pasileisti muziką, pašokti? Kam tas rytinis burbėjimas ir susiraukimas?

LEISKIME SAU GYVENTI!

Šiuo įrašu nenorėjau pasakyti, kaip gerai yra keltis kartu su pirmaisiais gaidžiais. Noriu pasakyti, kad svarbu pradėti daryti kažką kitaip. Visada. Neleisti sau užsisedėti. Kai atsibos šitas gyvenimo ritmas, pereik į kitą. Pasitelk fantaziją. Susikurk sau gyvenimą. Mes turim tokią teisę. Po velnių, mes turime tokią teisę!

O aš einu tvarkyti virtuvės, ko dar niekada nedariau 12val dienos rugpjūčio 7-ąją dieną. Turbūt niekada daugiau to ir nebedarysiu. Nes tai jau būtų nuobodu.

Įkvėpkime Gyvenimo.



Geros jums dienos,

Kaktusė.


P.S. Vos nepamiršau. Visos moterys ir panelės privalo perskaityti knygą Sherry Argov "Kodėl vyrai myli kales". Privalo be atsikalbinėjimų. Sėkmės šturmuojant knygynus, lauksiu įspūdžių, kaip nuostabiai pasikeitė jūsų gyvenimas.