Jau seniai mane pačią kamuoja klausimas - kodėl esame pesimistai? Kodėl nesidžiaugiame tuo, kas yra šalia mūsų? Tuo, ką turime?
Jei pažįstate žmones, kurie paliko tėvynę Lietuvą ir išvažiavo į užsienį ieškoti laimės, jie, ko gero, visi lyg susitarę tvirtina: "Svetur geriau. Nenoriu grįžti į Lietuvą. Čia visi nelaimingi, pikti, susiraukę. Jie nesišypso praeiviams, jie nemoka džiaugtis gyvenimu".
Aišku, galime sakyti, kad kaltas mūsų temperamentas, gal tiesiog šiltuose kraštuose žmonės yra kitokie, ir tiek. Tačiau taip mes tik prisidengsime kauke ir apsimesime, kad nuo mūsų tai nepriklauso. Esame tokie, kokie esame. Kurių galų keistis?
Žmogus visada turi keistis. Visada turi tobulėti... Kartais reikia tiek nedaug, kad pajaustume gyvenimo džiaugsmą, kad padovanotume jį kitiems.
Kažkas yra pasakęs: "Nori pakeisti pasaulį - pradėk nuo savęs". Pamėginkime. Juk kartais reikia tiek nedaug... Nuoširdžios šypsenos nepažįstamam praeiviui, jei vairuojate, pagarbos kitiems vairuotojams, supratingumo... Net mažu poelgiu galite pakelti sau ir kitiems nuotaiką.
Pabandykite. Šiandien šypsokitės visiems. Nesvarbu - draugas, priešas, pažįstamas, nepažįstamas. Bus keista. Žmonės nėra prie to pripratę, galbūt jūsų šypsena netgi privers juos pasijusti nejaukiai. Vis dėlto, retas žmogus į šypseną neatsako šypsena. Jei jau taip ir atsitiktų, nesvarbu. Dovanokite šypsenas kitiems. Tiems, kurie jas priims, tiems, kurie bijos jas priimti... Visiems.
Mes galime pralaužti ledus. Tik reikia nebijoti. Ir veikti.
